Iš pirmo žvilgsnio paprasta, negausi įvykiais pasaka, palytėta lėlininko Lino Zubės, dailininkės Renatos Valčik ir kompozitorės Laimos Jadenkutės, virsta metaforiška filosofine scenos novele, kviečiančia patyrinėti giliuosius žmogaus prigimties klodus, įsižiūrėti į destruktyvų žmogaus santykį su paviršutinišku, meluojančiu, rėksmingu pasauliu, įsiklausyti į tylų sąžinės balsą ir patirti, kad atgaila ir susitaikinimas – tai žingsnis į išsigelbėjimą.
Lėlininkas L. Zubė nenukrypsta į smulkmenas, koncetruojasi į esmę - žmogus yra nuolat gundomas, kiekvieną minutę jo širdyje vyksta gėrio ir blogio kova. Kaukes keičiantis Blogis, rafinuotai glostydamas savimeilę, žadėdamas naujų potyrių ir atradimų, ne vieną įvilioja į spąstus, gal todėl „neideali“, žygdarbių neatliekanti, antgamtinių galių neturinti, širdies gerumo pilna, bet kaskart klystanti Alesiutė taps nekritikuojančiu, viltį teikiančiu mūsų pačių veidrodžiu, o spektaklio finalas paakins neskubėti smerkti ir teisti, nes atlaidumas, gailestingumas ir meilė yra tie tobuli įrankiai, kurie padeda suklupusiam pakilti ir eiti toliau.